TownStories
Kad pajustum, ką reiškia namai, reikia kuriam laikui iš jų išvykti. Ši sąvoka man yra reliatyvi: kuo toliau nukeliautum, tuo, manyčiau, didesnėje erdvėse jaustumeisi namuose. Jei pradėtume nuo maksimumo: kitoje planetoje ilgėčiausi Žemės, kitame žemyne - Europos, kitoje šalyje - gimtosios, o joje - mažyčio ir kitam visai galbūt nereikšmingo kampelio... Kadangi toliau, nei į kitą valstybę nukeliaut dar nebuvo galimybių, savo svarstymų negaliu patvirtinti praktika.
Mano gimtoji šalis nedidelė. Tai savo forma širdį primenanti valstybė, įsikūrusi Baltijos pajūryje tarp Latvijos ir Lenkijos. Pagal plotą ji didesnė tik už Daniją, Olandiją, Šveicariją bei Belgiją. Manoji šalis nėra tokia turtinga ir moderni kaip Europos Sąjungos senbuvės, tačiau čia taip pat gali pamatyti daug įdomaus bei gražaus, sutikti ne vieną širdingą ir draugišką žmogų, kurių dėka bet kas čia atvykęs gali pasijusti namuose. Tai Lietuva.
Gyvenu ir dirbu netoli miesto Kauno; jis yra beveik Lietuvos viduryje, 100 km atstumu nuo sostinės Vilniaus, į vakarus nuo jos. 1920-1940 m. (lenkams užgrobus sostinę) Kaunas buvo laikinąja Lietuvos sostine. Tai antras pagal dydį Lietuvos miestas ir vienintelis miestas pasaulyje... dviejų didžiausių Lietuvos upių - Nemuno ir Nėries santakoje. Jame gyvena apie 0,5 mln. gyventojų.
Archeologiniai radiniai liudija, kad čia jau IV-V a. buvo gyvenvietė. Rašytiniuose šaltiniuose Kaunas pirmą kartą paminėtas 1030 m. Antras pagal dydį Lietuvoje senamiestis įsikūręs būtent Nemuno ir Nėries tarpupyje. Jei keliautume nuo santakos į vakarus, prieš mus atsivertų dirbtinai sukurtos jūros - Kauno marių platybės. Ji atsirado 1959 m. ant Nemuno pastačius hidroelektrinę ir užtvenkus Lietuvos upių tėvu vadinamą upę. Marios - didžiausias gėlo vandens telkinys Lietuvoje. Jų plotas 63,5 km2 , maksimalus gylis 22 m (prie užtvankos), ilgis 93 km (beveik toks pat, kaip atstumas tarp Vilniaus ir Kauno).
Mariomis garlaiviais organizuojamos pažintinės kelionės. Ant Kauno marių krantų galima daug ko pasižiūrėti: Pažaislio vienuolynas, liaudies buities muziejus.
Visai šalia prieplaukos - Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblis (XVII a. antra pusė) - vienas žymiausių baroko architektūros paminklų Lietuvoje. Tai bendras kelių šalių menininkų kūrinys, liudijantis apie Lietuvos priklausomybę tuometinei Europai. Bažnyčią projektavo žymiausi baroko italų architektai - Karlas ir Pjeras Putiniai. Interjerą kūrė Dž. B. Fredianis, stiuko meistras - J. Merlis, florentietis tapytojas M.A.Palonis. Kartu su italais Pažaislyje dirbo vokietis skulptorius M.Volšeidas, varpus vienuolynui nuliejo prancūzas Johanas De la Marsas, laikrodis buvo pagamintas Prūsijoje. Vietiniai auksakaliai pagamino puošnius bažnytinius apeiginius reikmenis, medžio meistrai - altorius, panelius. Nuo 1996 metų kasmet vasarą čia vykstantys klasikinės muzikos festivaliai - Pažaislio muzikos festivaliai - taip pat gerai Europoje žinomi.
Nuo šios prieplaukos garlaiviu lengvai pasiekiamas ir vienas brangiausių mano širdžiai Lietuvos kampelių - Lietuvos liaudies buities muziejus. Tik viena valanda kelio mariomis, ir nukeliauji 200 metų atgal į praeitį - patenki į XVIII a. pb. - XX a. pr. kaimą.
Lietuvos liaudies buities muziejus - tai ekspozicija po atviru dangumi. Muziejaus pagrindą sudaro gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, perkelti iš įvairių Lietuvos regionų - Aukštaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos. Jie sugrupuoti į kompleksus: sodybas, nedidelius kaimus, miestelį. Atkurta pastatų aplinka - tvoros, želdiniai, sakraliniai paminklai. Daugelyje šių pastatų įrengtos interjero ekspozicijos su tam laikmečiui būdinga įranga - baldais, audiniais, virtuvės rakandais, darbo įrankiais. Kai kuriuose pastatuose demonstruojami įvairių darbų procesai: puodų žiedimas, gintaro, medžio, metalo apdirbimas, pynimas ir kt.
Muziejus įkurtas 1966 metais, lankytojus priima nuo 1974 m. Lengvai pasiekiamas šis jaukus kampelis ir sausuma - judria autostrada, jungiančia du jau mano minėtus miestus Vilnių ir Kauną (tik 79 km nuo Vilniaus ir vos 25 km nuo Kauno). Šiuo keliu prieš 19 metų, baigusi istorijos studijas Vilniaus universitete - viename seniausių Rytų Europos universitetų (įkurtas 1579 m.), atvykau ir aš. Atvykau dirbti, o dabar, prabėgus ne vieneriems metams, galiu pasakyti: čia radau namus. Retas juk darbe išgyvena būsenas, panašias į tas, kurias jaučiame namuose. Darbe aš ne tik realizuoju save, čia jaučiuosi sava, būnu, kad ir nedideliame, tačiau bendraminčių rate. Sakysite, tai panašu į ligą: narkomaniją, alkoholizmą, darboholizmą. Galbūt, bet tai naudingiausia visuomenei žmogaus priklausomybė. Mano darbo vieta - muziejus - įdomi ir kitų kraštų žmonėms ne tik kaip lankytinas objektas, bet ir kaip vieta, daug pasakanti šio rašinio tema. Muziejaus ekspozicija leidžia stebėti, kaip istoriškai kito lietuvio ir jo protėvių namų architektūrinės formos, interjero detalės ir kiti materialūs dalykai, pradedant nuo būsto su atviru ugniakuru centre, kur po vienu stogu tilpo ne tik šeima, bet ir visas gyvulių ūkis, padėjęs jai išlikti. Ta pati ekspozicija liudija, jog namai, nepriklausomai nuo jų istorinių formų kitimo, esme visada išliko tokiais pat, visada buvo lietuviui, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, dvasios tvirtove ir šventove. Namai - žmogaus savastis, čia gera jo sielai, į čia norisi sugrįžti. Nesvarbu, kad, anot lietuvių liaudies posakių, "Nėra namų be dūmų" ar "Namai - pragarai, be namų - negerai", posakių hierarchijos viršūnėje visada išlieka šis: "Visur gerai, bet namuose - geriausia". Tokia tvirtove ir šventove man yra mano dažniausio buvimo ir mano darbo vieta - Lietuvos liaudies buities muziejus. Jo aprašyti, kaip ir namų, neįmanoma. Jį reikia pajausti.